35-erių į pensiją #26 II pakopa: likti ar išeiti? — Transcript

Letsinvest.eu. Ramiai ir užtikrintai auginkite kapitalą.

Jei planuoji investuoti savo pinigus, pirkdamas nenaudotą automobilį, nepamiršk patikrinti jo su CarVertical.

Ir pasinaudok mano nuolaidos kodu Indrė 20, o CarVertical tau jau duos visus atsakymus apie tave dominantį automobilį.

Sveiki, čia Indrė Kavaliauskaitė ir mano laida 35-erių į pensiją.

Visos temos čia dažniausiai sukasi apie investicinį portfelį ir apie norą pasirūpinti savo ateitimi ir dabartimi.

Tik šiandien tema tiesiogiai apie pensijas, antroji pakopa, kuri ilgą laiką atrodė tarsi savaime suprantamas geras sprendimas, tačiau kai atsiranda galimybė rinktis,

atsiranda ir abejonės, ar tikrai tai yra gera investicija į ateitį, ar šiek tiek brangus kompromisas dabartčiai.

Tokia tema ir turiu du svečius, tikiuosi, kad turėsime įdomią diskusiją, pirmiausia apie tai, kam verta išeiti, kam verta likti, o po to apie tai, ką su tais pinigais darytis.

Svečiuose visiems gerai pažįstamas ekonomistas, pripažintas ekonomistas, ISM universiteto lektorius, mokslų daktaras ir Luminor banko vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Labai ačiū, kad skyrėt laiko ir kartu su mumis Letsinvest platformos vadovas ir filantropas, investuotojas, kuris puikiai supranta rizikas, jas vertina, supranta disciplinuotą investavimą, Vytanis Kinduris.

Labai ilgas pristatymas, bet gal nuo to ir pradėkim antroji pakopa, ar ją labiau laikyti investicija į ateitį, ar kažkokia socialinė apsauga?

Aš vat kaip žmonės turėtų apie ją kalbėti?

Puikus klausimas, nes aš labiau visą laiką galvoju apie antrą pakopą kaip mokymosi priemonę investuoti.

Susipažinimo instrumentus su investavimo pasauliu ir tai visų pirma yra priemonė, kuri padeda gyventojams Lietuvos susipažinti bendrąja prasme su investavimo pasauliu.

Nes mes išėję iš Sovietų Sąjungos, juk neturėjom visiškai jokios patirties investavimo.

Ta patirtis, kuri buvo 90-aisiais, ji buvo skausminga daugeliu atvejų, nes buvo kalneliai, amerikietiška ir kokia ten pavadins laukinio kapitalizmo.

Ir matome, kad iš viso Lietuvos, lietuvių finansinio turto turimo, pensijų fonduose sukauptas turtas sudaro pakankamai reikšmingą dalį to turto.

Ir aš žiūriu visų pirma į šį instrumentą, kaip lietuvių supažindinimą su plačiuoju finansų pasauliu.

Plačiuoju turiu omeny, kad siaurasis dažniausiai būna investicija į būstą, o platusis pasaulinis, tiek tiek geografine prasme, tiek ir turto klasių prasme platesnė.

Tai yra ir akcijos, investiciniai fondai, obligacijos, tai yra būtent pensijų antroji pakopa.

Ir dabar, sakyčiau, kad yra tas tas toksai, na, kryžkelė mes prie jos esame, yra galimybė pasitraukti.

Ir ir ir ir labai norėtųsi, kad gyventojai tęstų tą investicijų kelionę.

O galėtume išskirt kažkokius, nežinau, objektyvius kriterijus?

Kuriais galėtų žmonės, vat mūsų pokalbio paklausę vadovautis ir atsakyt sau, ar aš esu tinkamas žmogus pasitraukt?

Ar man pasitraukt nėra blogai iš iš savęs turbūt, tik nuo asmenybės priklauso, ar ji bus pakankamai disciplinuota savim pasirūpint.

Taip, priežastys yra individualios kiekvieno.

Bet bendrai aš agreguočiau į dvi kategorijas gyventojus, tai viena kategorija, kurie patys ne tik nori,

bet ir geba ir investuos, investuos, reiškia, tą turės strateginę drausmę, kad taip, aš ne tik pasakau, bet ir padarau.

Reiškia, tie, kurie investuos patys ir dabar jau dažniausiai jie yra investuojantys, aktyvūs investuotojai.

Tai jų pasirinkimas yra jų jų dilema yra šiek tiek kita, nes jų jų pasirinkimas yra jie lygina antrą pakopą su kitais instrumentais.

Trečia pakopa, investicinė sąskaita, reiškia, investavimu asmeniniu per investicinę sąskaitą, mes turime labai puikų produktą naują.

A, nu ne produktą, bet labiau mokestinė mokestinė sistema.

Tai tai tiems asmenims yra labiau dilema, kurį produktą pasirinkti ir ar likti antroj pakopoj, ar ar laikyti savo krepšelį.

Taip pat ir antrą pakopą, o tiems asmenims, kurie neinvestuoja patys ir neinvestuos,

tai reikėtų tikrai rimtai pagalvoti, ar verta čia ir dabar išleisti tuos sukauptus pinigus, ar visgi palikti juos ateičiai.

Vis tiek, nu, sausis jau prasidėjo ir girdi aplinkui ir yra turbūt tyrimų pas jus kokių daroma apklausų.

Kokia linkme juda Lietuva, ar vat ir vieni, ir kiti žmonės?

Ar mes judam link labai ilgos vasaros, ar ne, gero laiko ir pabuvimo puikiai kažkokį tą trumpą laiką?

Ar ar žmonės, nu, nori likti toj?

Mes judame ta linkme, kad visgi žmonės yra linkę labiau išleisti tuos pinigus, negu atsidėti ateičiai.

Bet ar didelis procentas nori išeit?

Kol kas preliminarūs duomenys rodo, kad pakankamai nemažas, bus paskelbti duomenys ketvirčio pabaigoje šių metų.

Bet aš ne kartą jau esu sakęs anksčiau, kad tos prognozės, kurios dažniausiai įtraukiamos buvo į oficialias prognozes.

Tarkim, Lietuvos bankas prognozavo, kad darė prielaidą, ne, tiesiog prielaidą davė, prognozavo, kad 20% atsiims lėšas.

20% gyventojų atsiims lėšas iš antrosios pensijų pakopos šiais metais ir 20% kitų metų pabaigoje.

Tokios dvi bangas jie prognozavo, tai reiškia, iš viso 40%.

Aš maniau, kad, na, šiais metais, ko gero, ta banga bus šiek tiek didesnė ir, ko gero, aš esu labiau, ta prasme, tie skaičiai ir ir taip pat.

Sirodo, kad, ko gero, bus didesni skaičiai, tai yra normalu, nes tos prielaidos buvo pakankamai konservatyvios.

A ir dabar didžiausias klausimas yra, a, kiek žmonės, tiek iš tų, kurie atsiims, kiek jie investuos ir kiek jie išleis.

A, jeigu taip, vat jūsų nuomone, daug žmonių pasiima tuos pinigus ir.

Ne, nu nežina, ką su jais daro.

A, jeigu dar didesnis procentas, ar nežinau, jeigu taip išvis pafantazuotume, kad visi išsitraukia ir ir pasiėmė, niekas nepaliko.

Po penkių, 10 metų kokios pasekmės valstybėje galėtų būti tokio sprendimo?

Nežinau, ar reikia, į kurią pusę geriau žmonės įkalbinėt, bet norėtųsi duoti jiem idėjų, kad mes esam atsakingi ne tik iš tikrųjų už save,

bet ir už visą visuomenę ir kad priimtume tokius sprendimus, kurie ne tik mūsų senatvei būtų mums finansiškai naudingi, bet ir visiems kartu, kaip bendruomenei.

Nes taip griebiant tuos pinigus, ten juos leidžiant, nežinau, kur čia nueisim?

Tai, labai geri klausimai jūsų iš tiesų.

Aš ir taip pat išskirčiau kiekvieno asmens individualus sprendimas, jisai gali privesti prie kolektyvinės katastrofos, jeigu taip visiškai žiūrėta.

Taip, nes iš tiesų yra, sakyčiau, du scenarijai, nes ekonomistai naudoja terminą pusiausvyros būsena.

Pusiausvyros būsena, ko gero, nebus, tarkime, virš kažkur tai virš 50%.

Jeigu jau virš 50% žmonių pamatys, kad atsiima virš 50%, ko gero, gali nukeliauti ir iki 100%.

Tai arba bus kažkokia tai, kažkoks skaičius ten 20, 30, 40%, arba gali būti ir 100%.

Ir jeigu būtų 100% ir didžioji dalis tų pinigų atsiimtų būtų išleista čia ir dabar, tai sukeltų didžiulį vartojimo infliacijos burbulą.

Tokių bangą didžiulę ir vėliau jai nuslūgus, na, pasimatytų dalykai, kurie geriau, kad ne ne nepasimatytų.

Tai iš tiesų mes gyvensim tokiam vakarėlyje, galimai ekonominiame pinigų pinigų leidimo.

Po kurio seks, na, kita diena ir kitą dieną daro sąskaitą gausim už tą vakarėlį.

Tai tai tokiu savo jėgomis, savo rankomis susikursime sau didžiulį ciklą pakilimo ir vėliau sekančio nuosmūkio.

Ir netgi pati valdžia panašu, kad yra išsigandusi ir vengia to tų temų, nes jie supranta, kad ta banga spės nuslūgti iki rinkimų 2028 metų.

Tai nebus taip, kad jie permest, sakykim, kaip dažniausiai būna, žinot.

Tą problemą perves.

Ne, neperves į 27-ais metais.

Tai jau prasidės tas tas toksai slūgimas, na, aišku, tas bankas prognozuoja gal antrą bangą, bet 28-tų metų, ypač jau viduryje metų dar vat kaip tik prieš rinkimus.

Jau tikrai turėtų jaustis tas atvėsimas.

Tai tai iš tiesų ir dar kitas dalykas, kas yra dar svarbiau iš mano, kaip investuotojų pozicijos žiūrint.

Tai yra, jeigu mes neinvestuosime, o tuos pinigus išleisime, tai mes turėsime didesnę infliaciją.

Mūsų konkurencingumas kitų šalių atžvilgiu prastesnis taps ir neinvestuojant tų pinigų.

Mes padidinsime turto nelygybę viduje šalies, nes turto nelygybė Lietuvoj viena mažiausių Europos Sąjungoj.

Šitą mažai kas akcentuoja, nes mes iš Sovietmečio gavom galimybę privatizuoti būstą.

Ir daug žmonių turi kažkokio tai turto iki šiol.

Tai mes padidinsim vietoj vietoj turto nelygybę ir taip pat mūsų turto vertė, ji augs lėčiau, negu būtų augusi, jeigu mes būtume palikę antrą pakopą.

Arba permėtę į trečią pakopą, arba patys investavę, kad ir koks pasirinkimas būtų, čia, kaip minėjau, jau kita tema.

Bet jeigu mes paimsim ir išleisime, tai mūsų turto vertė neaugs taip sparčiai, kaip kitų šalių ir tiesiog mūsų turto lygis lietuvių pradės atsilikti nuo kitų šalių turto lygio.

Tai čia būtų labai prastas scenarijus.

Plius dar mes galime užpūsti ir būsto rinkos burbulą.

Ir paskiau sekantį, ko gero, atvėsimą.

Ką galim padaryt dar?

Vat šiuo periodu, kol dar daug kas turbūt vis tiek yra dar svarstymuose, ten dalis užpildyta jau paraiškų kokių, bet.

Žmonės, kai kurie svarsto, tai jiem galima sakyt, kad kaž, vat, jeigu patys tikrai neinvestuosit.

Neinvestuosit, likit, jeigu jum, vat, ką ką?

Tai grubiai, jeigu jeigu žmogus neinvestuoja, tai arba lieki.

Arba pereini į trečią pakopą, arba eini į kursus investavimo.

Ir pats tada investuoji, dabar daug galimybių, mes galėsim aptart vėliau, tų galimybių yra begalės.

Juolab, kad yra investicinės investicinės sąskaitos mokestinis režimas, kaip tik jisai galios, nu, įsigaliojęs jau nuo šių metų.

Tai kaip tik ta galimybė pačiam investuoti, jinai pakankamai yra palanki.

Tai tai tai taip, tai čia yra patarimas labai labai aiškus.

Tie, kurie investuoja, tiesi yra, bet jų mažiau yra.

Tai tiesiog jau čia yra visai kita visai kita diskusija.

Čia jau yra pasitikėjimo klausimas, ar ta parama valstybės, dotacija.

Jinai žmogui yra pakankamas akstinas, stimulas, kad jis pasiliktų antroj pakopoj, ar jisai nori labiau pats, kaip sakyti, didesnį turėti poveikį jo pinigų likimui ateity.

Ta prasme, minimizuoti politinių sprendimų poveikį jo pinigams.

Tai čia yra tiesiog jau balansas, yra keletas kategorijų, trumpai pasakysiu.

Viena kategorija žmonių, kurie turi šiaip pakankamai nemažai finansinio turto ir sako, aš paliksiu antroj pakopoj, nes aš daug jau ir taip esu investavęs.

Tai čia yra kaip diversifikacijos priemonė, kodėl gi ne?

Juolab, kad aš gaunu paramą iš valstybės, tai jeigu duoda, reikia imt.

Ne, ir posūkis Lietuvoj, jeigu muša bėgt, tai kodėl gi ne?

Be to, ten labai kažkokios svarbos man nepadarys.

Kiti yra entuziastai tokie investavimo, sako, ne, aš noriu pats būtinai investuoti.

Aš vis tiek atsiimsiu, galbūt nelabai pasitiki būsimais sprendimais.

A, tai irgi gerai, irgi gerai, tokie žmonės iš esmės.

Iš mano perspektyvos, tos finansinio turto valdymo perspektyvos, jie iš esmės tiktais tiesiog perdės iš vienos lentynėlės į kitą savo finansinį turtą.

Ar bus tai, ar tai bus trečia pakopa, ar tai bus investiciniai fondai, ar tai bus privataus rizikos fondai.

Yra daug daug alternatyvų Lietuvoje.

Tai su tais man ramiau, sakykim taip, bet vat man šiek tiek neramu yra su tais, kurie planuoja atsiimti ir išleisti tuos pinigus.

Pasiimti, ilgą vasarą.

Atsistogauti dar blogiau, nes tu išleidi net ne Lietuvoj.

O išleidi kitose šalyse, jau trina jau ispanai rankas, ar ne, kokioj ten Kanarų salose.

Kad lietuviai atvažiuos turtingi ir išleis jų pinigus sukauptus pas mus.

Tai čia blogiausia, ką galim padaryti, o apskritai, va, ši laida gal papasakosiu.

Prasidėjo dėl to džiaugiuosi, kad Vytanis šiandien prisijungė nuo Vytanio.

Ir mano noro, kad vat aš turiu tokį savo darbą, kuris yra atvykti kažkur ir padarei darbą, gavai atlyginimą, jį pasiėmei.

Vat aš ilgą laiką iki 35 metų gyvenau niekur neinvestuodama ir tiesiog uždirbdama, uždirbu.

Nu, žodžiu, kaip tikrai didelis procentas žmonių.

Ir dabar džiaugiuosi, man 36-eri, per tą laiką aš esu daug kur priinvestavus.

Žmogus paskatino mane kalbėti, kad sako, tu kalbėk apie investavimą, kad kuo daugiau tiesiog žmonių pradėtų domėtis.

Kur nors, kad tik nelaikytų tų pinigų banke ir nu, vat, iš savo patirties galiu pasakyt, kad įmanoma per metus laiko padaryt visai neblogą investicinį portfelį.

Labai skirtingose srityse ir pačią paprasčiausią pasidariau penktadienį.

Va, dar vieną butą nusipirkau, jau tai.

Tai prasidėjo nuo platformos Letsinvest, kur ten po nedideles sumas gali dėti.

Toliau Interactive Brokers, žodžiu, dėjau, dėjau, dėjau, dabar visai laimingai sėdžiu.

Ir nesu iki galo sprendimo priėjus, ką man daryt su antra pakopa.

Bet kažkodėl visai ramiai jaučiuosi, kad.

Net ir to nedarant, vieną dieną galima atsikelt, pasakyt, kad aš rūpinsiuos savo ateitim pati ir jie pasirūpins.

Tai gal ir pratęskim apie, vat, kad tai mūsų pokalbis būtų patarimai žmonėm.

Kurie irgi yra toj kryžkelėj, kurie nelabai gal pasitiki, kad kažkas jais pasirūpins.

Sprendimai keičiasi, žaidimo taisyklės vis keičiasi.

Kokios investicinės kryptys yra mažiausios rizikos ir paprasčiausios jūsų akimis?

Aš gal žingsnį dar atgal apie tą vat atsiėmimą, neatsiėmimą.

Aš manau, kad svarbiausia patiem žmonėm dar atsakyt, o o kam buvo ta pensinė, vat, sistema, kam kam tas visas daroma?

Ir atsakius tai, kad tai yra, nu, sotesnė senatvė, ar ne?

Nu, vat, sotesnė senatvė, ne kažkoks taupymas, bet.

Vat tada gal ir ir tų tada sprendimų argumentų yra, aišku, dalis žmonių turbūt iš principo, kaip rinkimuose, mes turim visą laiką protesto balsų.

Tai šiuo metu ekonominio protesto matysim balsus, kad nepasitiki valstybės ir politikų sprendimais.

Nesvarbu jau ten ekonominiai jokie, sakykim, rodikliai, ar tiesiog.

Pasiimsiu, nes jie mane, reiškias, užkniso, nu, grubiai tariant.

Tai vienas daiktas, tai kitas daiktas turbūt, kad vis tik.

Pamąstyt reikėtų iš tos prizmės, ką ir pats minėjai, kad jeigu ta suma nėra tokia, kuri, nu, didelė suma, sakykim taip.

Tai tada valstybės parama yra neproporcingai didelė, ar ne, tą, ką dabar valstybė procentiškai.

Tai vat, aš turbūt į tą, čia mes nepaitakosim tų žmonių, kurie jau nusimatė televizorių arba šaldytuvą.

Pirkti, ar ar kažkokį buitinį klausimą spręst, bet vis tik tie pinigai yra skirti, nu, sotesnei senatvei.

Ir mes palietėm šiek tiek tą tokį filosofinį galbūt kampą, kad dabar mes toj Lietuvoj su skurdu labai gerai tvarkomės, ar ne?

Nu, jau tų tokių pagyvenusių žmonių, skurdžiai gyvenančių yra taip, jų dar yra, bet, nu, galbūt pasekmė buvo sovietinės sistemos, ar ne?

Kad ten, ar ar vieniši gyvena ir taip toliau.

Dabar išsibraukę dalis žmonių iš pensinės sistemos, jie savanoriškai padarys žingsnį,

kuris atsilieps jų gyvenime, kai jie į pensiją išeis, nu, tegul bus už 10, 15 metų.

Ir gal tų nepasiturinčių banga vėl ateis nauja, kuri bus savanoriškai priėmus šitą sprendimą.

Reiškia, save nuskriausti vėliau šios dienos sąskaita.

Nu, tai čia toks pamąstymas gal filosofinis.

Bet grįžtant prie tų žmonių, kurių, kurie investuoja, kaip minėjai, tai pagal statistiką tik 7% lietuvių.

Tik 7% lietuvių.

Nu, pagal Lietuvos banką ten apie 7% lietuvių aktyviai investuoja.

Tai, nu, galim, galim, aišku, diskutuot, bet tai yra gana maža dalis.

Tai visi gyvena iš to, kad.

Ir aišku, mes norim, kad turbūt visi uždirbtų tą penktadienį.

Gauna atlyginimą ir.

Kad uždirbtų mums mūsų investicijos, kaip Skandinavijoj, ar ne?

Kad ten žmonės tą daro jau dešimtis metų ir ne pirmą kartą.

Ir jie supranta, kad tas miegantis pinigai yra blogai, jis turi dirbt.

Kaip miegantis darbuotojas yra blogai, taip ir turbūt pinigai yra blogai.

Miegantys, juos reikia įdarbint, tai mes dar tų tradicijų neturim.

Gal tai bus ir postūmis, aišku, plačiau apie tai žmonėm galvoti ir pradėt pradėt veikt.

O pas lietuvius vis labiau, kad atsiranda, labai greitai, jeigu tas tas tas turi.

Jau atostogų išvažiavo, tai aš jau irgi noriu.

Daug šansų, kad jeigu tikrai visi kalbės ir ir parodys, kad jiem sekasi ir kad iš to galima.

Galų gale, vat, atostogom užsidirbti, kad daugiau taip ir darysim.

Tai tokia misija šiandien ir buvo, tikiuosi, kad pasiekė bent vieną žmogų.

Nes jeigu vienas pakeis savo nuomonę, jau bus jau į gerą pusę.